2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

SapNai.

Koks skirtumas, ką tu sapnuoji, kokie tavo sapnai...
Sapnai, miegas, naktis.
Tai dalis mūsų.
kartais sapnuojame tikrų tikriausias nesąmones, kartais realybę, kartais svajones.
Bet sapnai - tai dalis mūsų kvailo, gero, puikaus ar sušikto gyvenimo dalis.
***
Nežinau, ar jūs mane suprasit, tad geriau dar trumpai apie mane.
Kaip žinot, esu Paula. Ir... na net sunku parašyt, išreikšti tai žodžiais, kitokiais nei norėčiau tai pasakyti.
Aš turiu brolį. Bet turėjau ir sesę. Dalelę savęs. Mano veido, akių, lūpų, žvilgsnio... Dvynę sesę.
taip jau nutiko, kas mane iki dabar gniuždo, kad ji mirė. Mažutė, vos kelių dienų. Net nenoriu pasakoti priežasčių, tad apsimeskim, kad tai nėra taip jau svarbu ir jums tai nėra labai įdomu. Galbūt nesuprantat, kodėl šis galbūt menkas dalykas mane taip gniuždo. Ji buvo mano sesuo. Dalis manęs, ir tos dalies aš neturėjau progos pažinti. Ir dabar vis įsivaizduoju savo gyvenimą su ja. Kitokį. Vis susimąstau, kokie būtų mūsų santykiai, kokia būtų buvus mūsų vaikystė... Kartais net šnekuosi su ja. Na galbūt dėl šito dalyko jūs palaikysit mane pusprote ar visiškai trenkta, bet aš tikiu, kad ji mane girdi. Kad kiekvieną vakarą išklauso.


Anksčiau dažniau ją sapnuodavau, bet pastaruoju metu nebesapnuodavau. Ir kai šiąnakt netikėtai ji pasirodė mano pustuštėje galvoje, buvau ištikta tam tikro šoko.  Pabudusi stengiausi suprasti, ką visa tai reiškia. Kas darosi? Kodėl? Visą dieną nesusikaupiau ir vis mąsčiau apie ją. Mažą ir kartu didelę dalelę manęs.


 Ji - mano sesuo, žmogus, kurio taip ir nepažinau...

Your Endi.

NePatinka.

Šiandien diena iš tų, kai aš laukiu. Ir žinau, ko laukiu. Laukiu saulės, šilumos ir giedro dangaus. Žinau, kad turbūt tikiuosi per daug, žinau, kad rudenį taip būna labai retai. Bet man jų trūksta. Man trūksta to šilto vėjelio šiurenimo žole, saulės spindulių, kaitinančių man nugarą, mėlyno mėlyno dangaus... Dabar pažvelgus pro langą tematau pilką, apšnerkštą dangų, vėjo blaškomą žolę daug balų. Daug daug drėgmės. Šlapia. Šlykštu, nemalonu. Nekenčiu lietaus. Tiktai tikrai nekenčiu.
Kuo toliau, tuo labiau oras rudeniškėja. Kuo toliau, tuo labiau orai bjūra. Vis tikiuosi sulaukti, netikėtai iš po debesų išlįsiant saulę, bet taip ir nesulaukiu. Būna, tupiu prie lango ir žiopsau nieko nematydama. Bent jau to, ką norėčiau matyti.
Šiandien dar laukia dauug namų darbų, kuriuos be proto tingiu daryti. Nelauksiu, kol ateis noras sėstis prie pamokų. Stengiuosi keistis ir nepalikti visko paskutinei minutei. Be to ir su mama nenoriu susipykti. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu nebesipykstam. Dar reikia sutvarkyti namus, kol mama grįš, ir šiaip. 
<...>
I Need Sun!


Endi

2010 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Kartais būna dienų, kai kažko lauki, bet taip ir nesulauki. Arba lauki ilgai tikėdamasi kažko sulaukti, bet taip ir niekada nesužinai, ko iš tikrųjų laukei. Būna tokių dienų, kai norisi miegoti, nieko daugiau, tik miegoti. Arba garsiai dainuoti. Dainuoti, traukti visa gerkle kokias tik įmanoma dainas. O kartais be proto norisi keliauti. Eiti, bėgti, važiuoti. Nesvarbu kur, svarbu veikti. 'Norėti, reiškia - veikti.' Posakis, kartais be proto mane paveikiantis savo žodžiais. paprastais, bet reiškiančiais gilią mintį.  
Atrodo, diena kaip diena, bet aš noriu kažko. Noriu kažko atpalaiduojančio, kad jausčiausi nuo nieko nepriklausoma. Kad jausčiausi laisva. pastaruoju metu jaučiuosi suvaržyta, suvarstyta. Nauji mokslo metai naikina mane pamažu. Vasarą užsibrėžiau tikslą pasikelti pažymius, mokytis. Aišku, aš mokausi, stengiuosi, bet atrodo, kad nebelieka laiko sau. Arba paprasčiausiai aš be proto tingiu ir nieko neveikiu. Stumiu laiką, nors žinau, kad galėčiau tuo pačiu padaryti namų darbus. mane graužia sąžinė, kad nevykdau savo užsibrėžtų tikslų. Argi to mane mokė knyga ' 6 sprendimai, kuriuos tau teks priimti '? Aš turiu iš jos mokytis. Aš mokausi, bet kartais griebiuosi paskutinio šiaudo, kad tik viską ištrinčiau iš atminties atsipalaiduočiau ir į nieką nekreipčiau dėmesio. Pamažu žlunga visi mano tikslai : mokytis, kurti... Man reikia susiimti, bet, atrodo, lyg tam nebūtų jėgų...


Endi.